Dovanotas užkalbėjimų paslaptis laiko po devyniais užraktais(0)

Nuo senų senovės kiekvienas miestelis ar net kaimas turėdavo savo žiniuonę – visas žoleles pažįstančią, rožę ar kitokią negalią užkalbančią, geru žodžiu paguosti sugebančią. Medicinai pasiekus aukštumas, retas dabar pagalbos pirmiausia puola ieškoti pas savamokslę moteriškę. O štai ant kūno išplitus neaiškiai raudonai dėmei, susimąstoma, ar tik neverta ieškotis rožės užkalbėtojos.

Ir Panevėžys tokią žiniuonę, pasirodo, turi.

Dviejų dukrų ir šešių sūnų motinos, keturiolikos anūkų močiutės ir vienos mažos mergytės prosenelės Valės Taurinienės gyvenimas gausus įvairiapusės patirties. Skaudina prisiminimai apie su visu užgyventu turtu sudegusius namus, gaisre žuvusį vos trejų sulaukusį vieną iš sūnų, apie kitų artimųjų netektis, ligas, įžeidžius žodžius.

Užtat širdį glosto mintys apie gerais užaugusius vaikus, mylimus anūkus, sėkmingai nuveiktus darbus, malonius netikėtumus.

Paslapties neatskleidžia

Dažnai prisimena V. Taurinienė gimtąjį kaimą Biržų rajone, jame gyvenusius žmones. Ir visada prieš akis vėl tarsi gyva stoja kaimynė, senutė Marija.

„Čerauninke“ ją visi vadindavome, nes ta močiutė mokėjo daugybę užkalbėjimo maldų, žinojo įvairiausių paslapčių ir kiekvienam sunegalavusiam stengdavosi pagelbėti jomis, dažniausiai tai padėdavo“, – prisimena jau tris dešimtmečius Panevėžyje gyvenanti moteris.

V. Taurinienė nepamiršo ir ją pačią kadaise ištikusios bėdos. Po trečiojo vaiko gimimo labai smarkiai paraudo, sutino krūtis, pakilo temperatūra, raudona dėmė vis didėjo. „Užsukusi kaimynė Marija tuoj pastebėjo, kad su manimi kažkas darosi, pradėjo klausinėti, kodėl esu tokia liūdna.

Parodžiau krūtį ir ji iš karto nustatė: „Rožė tau, vaikeli“. Liepė nusiraminti, sakė, kad po pietų ateis ir padės. Dar paklausė, ar turiu pašventintą vestuvinį žiedą“, – tolimus laikus prisimena ponia Valė. Ir sako, kad, būdama jauna, tada mažai tikėjo, jog užkalbėjimas jai galėtų padėti. Tačiau jo ir nebijojo. Marija uždegė atsineštą žvakę, pasidėjo maldaknygę ir ėmė tyliai paslaptingus žodžius kalbėti. Valė mena, kad tada jos kūną tarsi elektros srovė supurtė, o paskui taip lengva pasidarė. Kitą dieną raudona dėmė pradėjo balti, tinimas slūgti, o netrukus dingo visi ligos požymiai.

„Nejaugi man iš tikrųjų buvo įsimetusi rožė, kurią Marija užkalbėjo, ir ji dingo?“ – mena svarsčiusi.
Padėkojusi kaimynei už išgydymą, ponia Valė pradėjo prašyti ją išmokyti tų stebuklingų maldų. „Negaliu dabar. Bet kada nors išmokysiu“,– atsakiusi jai Marija.

Laikas bėgo, V. Taurinienė savo išgijimą beveik pamiršo ir užkalbėjimo žodžių nebesvajojo mokytis, manė, kad kaimynė nenori paslaptimi dalytis.
Tik vėliau moteris sužinojo, kad užkalbėjimo žodžiai pagal iš kartos į kartą einančius nurodymus niekam negali būti atskleidžiami. Tas, kas juos žino, gali perduoti tik vyriausiajam arba jauniausiajam savo vaikui. Jeigu jų nėra, tai kitam pasirinktam ir tinkančiam žmogui. Bet tas, kuris perdavė, pats jau tų žodžių nebenaudos – nebebus jie veiksmingi.

Nujautė mirtį

Vieną labai šaltos žiemos dieną, kai Valė jau visai buvo pamiršusi savo stebuklingą išgijimą, pas ją atėjo Marija ir pasakė: „Užsirašyk užkalbėjimo žodžius. Juos tau dabar pasakysiu. Išmok juos ir galėsi padėti žmonėms“.

Papasakojo senutė ir apie tai, kokios įvairios gali būti rožės, kaip jas atpažinti ir daugiau kitokių dalykų.

Po kelių dienų senoji kaimynė mirė. Matyt, jautė moteris paskutinių dienų artėjimą ir laiku perdavė iš savo senelės, kaip jauniausia anūkė, kadaise paveldėtas paslaptis.
Tokią praeities istoriją prisiminė V. Taurinienė, paprašyta papasakoti, kaip ji išmoko užkalbėti rožę, išgąstį, galvos skausmą. Tiesa, ji pati tą procedūrą vadina ne užkalbėjimu, o apkalbėjimu.
„Ir Marija taip sakydavo, ir aš taip sakau – apkalbu rožę“, – tikina ponia Valė.

Išgelbėjo nuo skalpelio

Užkalbėjimo žodžius V. Taurinienė greitai išmoko atmintinai, o lapelį, kuriame jie surašyti, paslėpė taip, kad niekas nerastų. Tačiau išmoktų žodžių ilgai niekur nevartojo. Bijojo, jog gali pakenkti, ką nors ne taip pasakydama ar padarydama.

Pačią pirmąją savo užkalbėtąją ji gerai prisimena iki šiol. Tai buvo seniai: iš kaimo ji ruošėsi nuvažiuoti į miestą ir stotelėje laukė autobuso. Priėjo jauna moteris su dukrele. Belaukdamos autobuso įsišnekėjo. Moteris prisipažino važiuojanti pas gydytoją: mergaitei reikia ranką operuoti. Ties alkūne atsirado raudona dėmė, sutino per alkūnę, susidarė guzas.

Kalbėjosi moterys ilgai. Autobusas vis neatvažiavo ir jos suprato, jog teks laukti kito.
„Nuėjome pas tą moterį, netoli stotelės gyvenančią, sušilti. Paprašiau parodyti mergaitės ranką ir akimirksniu sumojau – čia juk rožė. Pasisiūliau pabandyti padėti“, – pasakoja V. Taurinienė.
Mergaitės mama sutiko. Valė prisiminė visus žodžius, susikaupė ir ilgai meldėsi.
Vaiko operuoti nebereikėjo. Tiesa, kadangi užkalbėjimo imtasi pavėluotai, dėmė neišnyko tarsi nė nebuvusi. Jos vietoje buvo atsivėrusi žaizda, bet ji, laimei, netrukus sugijo.

Dažniausia nuo išgąsčio

Vieni žmonės tokiu nuo senovės atėjusiu papročiu – užkalbėti ligą – tiki, kiti, sako, kad nė artyn užkalbėtojų neprisileistų, treti nekreipia į tas keistenybes dėmesio.

Dievą tikinti V. Taurinienė, kai jau buvo padėjusi ne vienam žmogui, kartą per išpažintį pasisakė dvasininkui, jog ji iš senos moters išmoko tam tikras maldas ir užkalba jomis rožę. „Nepasmerkė manęs kunigas, gerai, sakė, kad žmonėms padedi, nuo ligos gelbsti“, – prisimena moteris.
Tik medikai lieka kategoriški. Rožė – viena iš tų ligų, kurios gali praeiti savaime, todėl po dienos kitos ir be šnabždamų žodžių gali išnykti ir dažniausiai išnyksta. Atsiradus raudonai, tarsi liepsnos liežuvio formos dėmei, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydytojus.

Dabar tuos, kuriems padėjo atsikratyti rožės, V. Taurinienė galėtų skaičiuoti dešimtimis. Kai kam rožė yra pasikartojusi net kelis kartus. Juk labai jautriam žmogui užtenka tik išsigąsti.
Kartą pas ponią Valę atėjo jos anūkės bendradarbė Ramutė ir paprašė pagalbos. Prie šios 34 metų moters rožė buvo tiesiog pristojusi – praeina mėnuo kitas ir vėl, žiūrėk, kokioje nors kūno vietoje sužimba raudona dėmė. Ligoninėje jauna moteris ne kartą dėl to gulėjo, visokius vaistus vartojo.
„Mano močiutė tau gali padėti“, – bendradarbei pasiūlė V. Taurinienės anūkė. Taip Ramutė ir atėjo pas ponią Valę.

Pirmasis užkalbėjimo seansas buvo labai sėkmingas. Dėmė išnyko jau kitą dieną. Tačiau jautri moteris rožės neatsikratė. Garsiau trinktelėja durys, ištinka koks netikėtumas, ir vėl organizmas išgąsčiui priešinasi rože. Jau keturis kartus teko šią moterį gelbėti.

Pinigų neima

Apie panevėžietę užkalbėtoją žmonės sužino vieni iš kitų. Bet, pasirodo, ne kiekvienam apsilankiusiajam ji gali padėti, nes ne kiekviena raudona dėmė yra rožė. Kitokių bėdų kamuojamuosius ponia Valė siunčia pas gydytojus.

Neseniai buvo atvežę vyriškį su didele raudona žaizda ant kojos. Ilgai žmogus kentėjo, galvojo, kaip ta dėmė atsirado, taip ir praeis, tačiau koja vis labiau raudonavo, dėmė plėtėsi.
„Pamačiau, kad padėti negaliu. Vyriškį kamavo ne rožė, o kraujagyslių liga. Patariau greičiau skubėti pas gydytojus“, – pasakoja užkalbėtoja.

Pinigų už sukalbėtus žodžius V. Taurinienė neima. Sako, jog ši senosios Marijos dovanota paslaptis jai yra šventas dalykas ir negalinti iš jo daryti verslo.
Užkalbėjimo galios, sako, ir priklauso nuo to, ar laikysiesi mokytojo perduotų nurodymų. Negalima imti pinigų, atskleisti užkalbėjimo žodžių, užkalbėjimo metu uždegama žvakė ir auksinis vestuvinis žiedas privalo būti šventinti. Taip pat labai svarbu, kad rožės norintis atsikratyti ligonis būtų tikintis žmogus.

Magijos nenaudoja

Ne kartą buvo taip, kad apie Valės sugebėjimą užkalbėti žinančios moterys prašė jos ir kitokių paslaugų, pavyzdžiui, padėti privilioti patinkantį vyrą, sugrąžinti sutuoktinį į šeimą ar atvirkščiai, dar kitokių magiškų dalykų. V. Taurinienė po pirmojo prašytojos sakinio sustabdo ją.
„Ne, ne, jokiu būdu raganauti negalima!“ – kategoriškai pareiškia.
Ji, sako, labai gerai žinanti, kokios pasekmės gali laukti į žmonių likimus bandančių įsikišti būrėjų, kaip blogis gali atsigręžti prieš ją pačią skaudžia bausme.

O štai užkalbėti ne tik rožę, bet ir išgąsčio sukeltas bėdas, kartais galvos skausmą, neatsisako.
Neseniai pagelbėjo šuns išgąsdintai pradinukei. Motina nebežinojo, ką daryti, vaikas nuolat krūpčiodavo, šokdavo naktimis iš miego. Sužinojusi apie užkalbėtoją motina kreipėsi į ją ir neapsiriko.

Žolininkė močiutė

V. Taurinienė svarsto, kad užkalbėjimo paslaptis jai Marija greičiausiai perdavė dėl to, kad matė jos didžiulį norą padėti kitiems, užjautimą. To ji sako išmokusi iš močiutės, vos 28 metų mirusio savo tėvelio mamos.

Užkalbėjimų močiutė nemokėjo, tačiau visoje apylinkėje buvo žinoma žolininkė, pribuvėja.
„Gerai atsimenu, kaip naktimis į mūsų langus belsdavosi bėdos ištikti žmonės ir kviesdavo močiutę Elžbietą. Gal dar ir dabar vyresni Kirdonių kaimo žmonės prisimena mano močiutę“, – su meile apie savo beveik 90 metų pragyvenusią močiutę pasakoja ponia Valė.
Žolelių ryšuliais jos vaikystės namuose būdavo nukabinėta visa palėpė, jų pridėliota lentynose. Anūkės irgi eidavo kartu su močiute rinkti žolelių, dažniausiai kartu žingsniuodavo ir mažoji Valytė. Moteris atsimena, kad ramunėlių skinti abi eidavo beveik penkis kilometrus. Vaikystėje susipažinusi su vaistažolėmis, iki šiol ir gydosi jomis, pati geria įvairias arbatas, gausios šeimos nariams pataria, kada ir kokias geriausia gerti.

Nebijo jokių darbų

Tik, kad arti nebėra daugelio saviškių. Išvažinėjo visi – vienas sūnus Anglijoje, kitas Danijoje, dar kiti vaikai kas Kaune, kas Alytuje, Pasvalyje.

Vaikų tėvo jau seniai nebėra tarp gyvųjų, iš gyvenimo jis pasitraukė, kai vaikai dar nesuaugę buvo. Dabar Valė gyvena su antruoju vyru vieni du. Daug vargo per gyvenimą mačiusi moteris džiaugiasi, kad antroji pusė supratinga, atjaučianti, darbuose padedanti.
Namo kieme net keli didžiuliai šiltnamiai. Juose Valė augina gėlių daigus, gėlės. Jau dabar pirmąsias sėkleles ji sėja į kambaryje ant palangių išdėliotas dėžutes.
Auginti daigelius ne toks lengvas ir paprastas užsiėmimas, bet Valė sako jokio darbo nebijanti ir nevengianti.

Kolūkių laikais augindama didelį būrį vaikų, prižiūrėdama savo ūkelį, dirbo ir kiaulių fermoje. Be to, ji buvo tas žmogus, kuris neatsisakydavo jokio darbo.

Susirgo ar pasigėrė traktorininkas, vairuotojas ar melžėja, jau pirmininkas ir lekia pas Valę. Ir ką darysi, kurdavo moteris traktorių ir veždavo pašarus ar vandenį, birbdavo motociklu, kur reikia, lėkdavo į fermą karvių melžti. O po visų darbų ji skubėdavo pas vaikus.

„Griežta jiems buvau, – prisipažįsta moteris. – Kadangi didelį būrį auginau, vis būdavo, kas kur nutinka, tai ir spėlioja – gal Taurinienės vaikai padarė? Dažnai savuosius bardavau ir į kailį gaudavo. Būdavo, vaikai verkia viename kambaryje, o aš kitame. Bet dabar galiu džiaugtis, visi geri užaugo, turiu į ką atsiremti.“